02/11/2019

30/07/2020

Labas rytas,

ir dar kartą apie sprendimus ir pasirinkimus :)

Žinot, juk kiekvienoj mūsų minutėj yra pasirinkimas. Va, štai ką tik pasirinkau išgert kavos ir parašyt Jums kelias eilutes. Netrukus galėsiu rinktis - scrollinti FB ar atsiversti kokią knygą, o gal nusišypsoti mažylei ir eiti kartu piešti (Beje, aš tokia dėkinga jai, nes tik viena supranta, ką aš nupiešiu :) Tarkime, piešiu, ir pati nesuprantu, kas gavosi, nes mano piešimo įgūdžiai like trijų metų vaiko lygio, bet mano dukra puikiai žino, ką aš ten nupiešiau - sako pelė arba šuo, o kartais gaunasi kiaulė).

Bet grįžkime prie mūsų pasirinktų sprendimų. Kai giliai suvokiam, kad kiekviena akimirka yra pasirinkta, atsiranda tikras laisvės, atsakomybės ir dėkingumo pojūtis. Už kiekvieną išgyventą akimirką esu dėkinga ❤️ ir su atlaidumu prisimenu autopiloto pasirinkimus, kuriuos padariau šiandien :)

Autopilotu mes gyvenam beveik visada. Mokslininkai įvairiai matuoja, bet dažniausiai sutinku mintį, kad apie 99-95% laiko mes praleidžiame nesąmoningume, tiesiog vedami pasąmonėje suinstaliuotų programų.

Geras pavyzdys man yra mano pastarųjų dienų patirtis. Dabar gyvenam Balio kaime, o prieš tai laiką leidom Ubude. Kiekvieną rytą eidama į jogą, 15-20 kartų girdėdavau "Madam, what's your name? Taxi?". Kelionė, kuri trunka septynias minutes ir dvidešimt kartų kasdien einant pirmyn, dvidešimt grįžtant atgal.

Pradžioj gražiai padėkodavau ir atsakydavau, kad ne, nereikia, bet tai tik prišaukdavo dar daugiau dėmėsio.

Tada jau leisdavomės į kalbas iš kur aš? Kiek laiko būsiu? Gal ryt kur keliausiu ir pan? Suprantu, kartą kitą taip galiu, bet juk ne po dvidešimt-trisdešimt kartų. Galiausiai pastebėjau, kad aš, kaip ir visi kiti turistai, tiesiog padarau aklą nematantį žvilgsnį ir praeinu. Taigi, keistas jausmas, nes eini ir jautiesi aklas ir kurčias. Ir dar beširdis.

Kokia įsitempusi buvau suvokiau tik tada, kai atvažiavome į kaimą. Vos tik išėjus į nuošalius keliukus, mane pasitikdavo smalsios šypsenos ir tokie pat pašnekesiai. Iškart pajutau savo autopiloto jau įvaldytą nebylio-neregio-beširdžio reakciją, kai staiga, op...

Susivokiu, kad aš renkuosi būti šaltu ledkalniu žmonėms, kurie man rodo nuoširdžią šilumą ir dėmesį. Jie nieko iš manes nesitiki, jiems tiesiog norisi su manim pakalbėti.

Apsidžiaugiu, nes šį kartą save pagavau. Autopilotas atsijungė tam momentui ir mano sprendimų priėmimo vairalizdę paėmė tikras pilotas.

Tą akimirką pajutau, kaip mano ledinė širdis atitirpsta, o per skruostus perbėga lengvas gėdos jausmas. Suplaukęs kraujas padeda suvokti, kad turiu žandus, kurie pavirsta į gražią ir nuoširdžią šypseną. Ir einu tuo keliu dėkodama už tą momentą, kai pasirinkau šypsotis visa burna jiems atgal.

Kai imame branginti kiekvieną sąvo sprendimą - vyksta pokyčiai. Išnyksta savigrauža,savęs plakimas, nevertumas. Kaip sakė D. Chopra, nėra ko graužtis dėl blogų priimtų sprendimų. Kiekvieną akimirką mes galime priimti kitą, geresnį.

Taigi, branginkime savo sprendimus. Jie mus augina ir moko 😊

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!