08/10/2019

08/10/2019

Ištrauka iš Ryto puslapių

08/10/2019

Labas rytas, Ryto puslapiai,

rodos, tai tampa jau gražia tradicija man taip pasisveikinti :) Įdomu, nes kasryt aš imu laukti, kada vėl rašysiu. Kodėl? Nes Ryto puslapiai mane nustebina. Kaskart, kai imu rašyti, nežinau, kas gausis, bet visada išeina kažkas įdomaus, gaunu kokią įžvalgą, tarsi, dovaną už ryto pastangas. Dabar supratau, kad Ryto puslapiai mane moko pasitikėjimo. Pasitikėjimo gyvenimo tėkme, paleidžiant lūkesčius ir norą kontroliuoti. Niekada nežinai, kaip bus, bet nutinka kaskart kažkas ypatingo. Kaip ir Gyvenime. Ir jaučiu dabar širdyje susikaupusią šilumą, kai tai rašau. Šypsena išplėtė mano žandus, turbūt, atrodau juokinga tokia išsišiepus sau rašau, bet nenoriu nustoti šypsotis, tiesiog mano kūnas dabar to nori.

Kaip tik beveždama šiandien Mantą į mokyklą pagalvojau apie kūną. Kartais girdžiu, jog kūnas - tai tik mėsos gabalas, žarnos, dar kažkas. Kad, mes nesame tik kūnai. Ir ne protai. O kūnas aplamai tik laikina buveinė. Ši mintis man kilo, kai per radiją išgirdau apie tai, kad kažkoks draudimas pasirūpins laidotuvėmis. Neužkraus artimiesiems rūpesčių - reklama. Tada šovė į galvą mintis: kodėl reikia tiek daug išleisti toms laidotuvėms? Na, juk čia tik kūnas, kaip koks mielas senas drabužis, panešiojai ir atsisveikinai, paleidai... Kam reikia tų ceremonijų ir didelių apeigų... Hm... įdomu.

Vis gi, tuo metu pajutau didelę meilę savo kūnui ir, gal keista, bet ėmiau glostyti viena ranka kitą savo ranką. Aš myliu savo kūną. Tai kūnas, kuris man leidžia jausti prisilietimą, apkabinimą, bučinį. Leidžia prisiliesti, apkabinti ir paglostyti kitą. Jis padeda man padaryti daug įvairių dalykų, kad ir parašyti šiuos tris Ryto puslapių lapus. Tai nuostabu! Nes tokiu būdu aš galiu bendrauti su savimi ir sužinoti apie save kažką naujo.

Rašau ir galvoju, gaila, kad rašiklis nepatogus, nes vis skauda ranką. Reikės šiandien nusipirkti tą, kur lieja raides kaip upė plaukianti į vandenyną. O dabar rašydama jaučiu didžiulę laimę ir truputį kančios. O gal kaip tik toks ir yra mūsų gyvenimas? Laimė su trupučiu kančios, čia kaip druska ar pipirai, kurie duoda skonį. Kai perdaug - neskanu, bet be jų - irgi prėska.

Ačiū gyvenimui už tą mažą kančią - vos tai pasakau, ir keista, ranką skauda vis mažiau, o žodžiai ima lietis dar greičiau.

Jau norėjau baigti, bet dar viena mintis parėjo. Apie sėkmę ir nesėkmės baimę. Pati esu daug kartų tai patyrusi. Kai patiri sėkmę, rodos, naujas pasaulis atsiveria, viskas keičiasi ir kartais imi tikėti, kad pasikeitei pats ir niekada nebus taip, kaip buvo. Bus dar geriau - viltingai tiki. Bet taip nebūna. Turiu minty, tam kontekste, kuriam tikiesi.

Gyvenimas yra banga - ji kyla ir leidžiasi. Būna didelių bangų, būna visai mažyčių. Jos kyla ir nusileidžia. Jei jausiuos, kad esu lašas vandenyne, tuomet ta banga ir mėto mus - aukštyn, žemyn. Sunkumai - pergalės, sėkmė - bankrotas, pripažinimas - gėda, nežinomybė...

Bet jei žinai, kad esi vandenynas... Tai tyvuliuoji, banguoji ir tiek. Žinai, kad esi... :) ❤️

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!