11/05/2020

30/07/2020

Labas rytas,

pabudau šiandien su mintimi, kad laikas skirti daugiau dėmesio savo kūnui ir ryšiui su juo, todėl iškart lovoje patogiai įsitaisiau ant nugaros ir ėmiau savo dėmesį perkėlinėti į skirtingas kūno vietas. Tai sena meditacijos praktika.

Kažkur skaičiau, kad viename (gal Tibeto?) vienuolyne vienuoliai tik šia meditacijos praktika ir užsiima. Kai kurie jų net daugiau nei trisdešimt (kai kas ir apie penkiasdešimt) metų kasdien. Iškart pajutau, kaip tai parašius, kaire ranka parėmiau savo smakrą ir mano žvilgsnis nukrypo kažkur į tolį. Vaizduotė ėmė piešti ant kalno vienuolyne meditacijos pozoje sėdinčius vienuolius. Nosis ėmė prisiminti ir užuosti saldų smilkalų kvapą, o oda pašiurpo nuo švelnaus vėjelio prisilietimo, kurį mes visada jaučiame sėdėdami ant kalno viršūnės.

Man tapo smalsu patyrinėti vienuolių patirtis. Kokie potyriai atsiveria, kai trisdešimt metų kasdien medituoji vienu ir tuo pačiu būdu?

Smalsu.

Mums taip patinka sužinoti ką nors naujo. Vis bėgam, ieškom naujų patirčių, įspūdžių, naujų žinių. Keliaujam, lankomės seminaruose, skaitom, bendraujame, dalinamės - nuostabu, kiek daug dalykų mums gali pasiūlyti šis pasaulis. Kuo budresni, jautresni, atviresni aplinkai esame - tuo daugiau dalykų atsiveria prieš mūsų akis.

Ir aš pagalvoju, kokio jautrumo turi būti žmogaus vidinės juslės, jei trisdešimt metų kasdien neria ir tyrinėja savo kūną ir jo pojūčius.

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!