15/10/2019

30/07/2020

Labas rytas, Ryto puslapiai,

šiandien kirba mintis "Nuo ko pradėti?" Protas jau nori skubėti, nes po poros dienų iškeliaujam į Bali mėnesiui - tai kaip ir visada daug reikalų, bet žinau, kad Ryto puslapiai padės sudėlioti mintis, išvalyti galvą ir įgauti dar daugiau ramybės.

Paskutiniu metu jaučiuosi pakylėta (išskyrus šį savaitgalį. apie kurį rašiau). Daug medituoju, dalyvauju Chopros programoje, užsiimu joga ir kitomis praktikomis ir jaučiu kaip krūtinėj vis daugiau ir daugiau atsiveria ERDVĖS. Nežinau, kuo ji užsipildys, bet tai nėra tuštuma. O gal ši erdvė jau yra pilna? Tokia lengva, užburianti energija, kuri sklinda aplink.

Paskutiniu metu turiu daug darbų, neužbaigtų projektų, bet pati stebiuosi, kaip gražiai jie sugula dienoje. Žinoma, ne viską suspėju, kai kas lieka kitai dienai, bet savęs nesmerkiu, nepykstu, tiesiog iš pat ryto, parašius Ryto puslapius, imuosi jų. Pamenu visai neseniai man dar reikėjo kažkokio efektyvaus laiko valdymo, prioritetų dėliojimo svarbu/skubu/neskubu/nesvarbu skirstymo. Žinote apie ką aš?

Ir kaip palengvėjo, kai darai tik tai, kas svarbu. Nelieka skubu, tiesiog tėkmė, kurioje ramiai užduotis seka užduotį.

Buvo laikas, kai planavau daug. Rašiausi į sąsiuvinį, užbraukinėdavau atliktas užduotis, keldavau vis naujus tikslus ir TAIP didžiuodavausi savimi, kai juos pasiekdavau, plakdavau save jei patingėdavau.

O dabar pagalvokit - kam tai svarbu? Gal man pačiai parodyti sau, kokia esu šaunuolė? Kažką parodyti kitiems? Juk realiai niekas nesikeičia, kai prirašai pilną darbų dienotvarkę. Gali ir neprirašyt :) Ir gali būti, kad tada jausi mažiau įtampos.

Prirašytos dienotvarkės keldavo man įtampą ir aš ėmiau judėti tik tada, kai ėmiau mažiau planuoti. Bet kiekvienam savas kelias. Maniškis - planuoju mažiau, bet padarau. Kaip ir dabar, rašyti puslapius kasdien, bent trumpa jogos praktika kasdien, meditacija ir dar keli man svarbūs ritualai. Kasdien ar kelis kartus per savaitę, kartą per mėnesį ir pan. Bet be išlygų. Nusprendžiau ir darau.

Tada nelieka skubotumo, nes kur gi dingsta laikas? Daug jo suvalgo abejonės - daryt ar ne, spėsiu/nespėsiu, verta/neverta, o gal rytoj... Kuo daugiau aiškumo - tuo mažiau abejonių.

Vakar kaip tik klausiau paskaitą apie vizualizaciją. Mokytojas kalbėjo apie tai, kaip dažnai vizualizuodami norus, žmonės per daug dėmesio skiria detalėms - o juk niekas nežino, kokiu būdu tai išsipildys. Fokusuodamiesi į konkrečias mažas detales, kartais praleidžiame galimybę pastebėti, kad viskas vyksta taip, kaip norime, tik ne tuo būdu, kurį gebėjo įsivaizduoti protas. Vyksta kitaip.

Man dar patiko mintis apie stebuklus. Jog pasirinkę kelia, laukiame stebuklo. O juk yra taip, kad stebuklų nematome tol, kol jie neįvyksta. Stebuklai matosi tada, kai jie jau yra įvykę, žvelgiant atgal. Pasirinkau kelią, ėjau, dariau, įvyko stebuklas. Bet tik tada suvokiau, kad jis buvo. Stebuklą galiu suvokti tik tada, kai jis įvyko. Vertos dėmesio mintys.

Vakar dar skaitinėjau komentarus apie Bali, kaip žmonės nusivylė, nes ne taip buvo, ką jie mate prieš tai reklaminiuose paveikslėliuose. Vis tas marketingas ,-nusivylimą išreiškė jie.

O man šypseną kelia tokios mintys. Ko ieškai - tą matai. Jei turi lūkesčių, jog stebuklas turi įvykti tik tokiu būdu - matyti Bali nuostabius paplūdimius, tobulą gamtą, švarą, atviruko vertus vaizdus - tai programuoji save jų ieškot ir neleidi stebuklui ateiti kitu būdu.

Turistinių vietų foto, kaip ir mūsų foto - mes stengiamės parodyti gražiausią savo pusę. Prisižiūrėjęs tokių foto, koks nors vaikinas įsižiūri į nuostabią deivę, bet paskui ateina "pagirios", kurias dažnai lydi nusivylimas susitikus gyvai. Juk paveikslėlis - tik fiksuota akimirka, mažas lopinėlis realybės, kurioje mūsų vaizduotė nupiešia savo istoriją. Ir kas gi kaltas, kad realybė neatitinka tavo vaizduotės piešinio?

O kas, jei atvertume širdį ir žiūrėtume į žmogų, siekdami jį pažinti? O kas, jei atvyktume į naujas vietas ir žvelgtume atviru žvilgsniu, palikę savo lūkesčius ir matytus paveiksliukus?

Tada ir įvyksta stebuklas, nes gali pažinti tai, ko gal ir nesi patyręs, pamatyti tai- ko dar nematei ir užsipildyti tuo, ko dar neturėjai ❤️


Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!