16/05/2020

30/07/2020

Labas,

šiek tiek keista uždėti ryto puslapių žymą, kai puslapius ėmiau rašyti labiau vakarop :) Tiesa, rašau juos ir iš ryto, bet kelinta diena jaučiu, kad į juos sukeliauja kritikos, skundimosi ir negatyvių minčių. Galime neigti ir jų nematyti, stipriai pūsti savo rožinį pozityvumo burbulą ir saugiai sėdėti jame. Juk žinote, kokie tie muilo burbulai? Jie nuolat teliuškuoja, pulsuoja, kaip žėrintys kaleidoskopai keičia spalvas - todėl ir atspindžiai juose primena Alisos kreivų veidrodžių karalystę.

O galime tiesiog nustoti pūsti burbulus ir susidurti su tuo, kas yra šiame momente. Ryte buvo man liūdna. Labai norėjosi skųstis karantinu, kuo galiu, ko negaliu, gailėtis ir klausti: ir kada tai baigsis? ir kas dabar bus?

Žinoma, galėčiau, savo vidaus gelmėse pasigauti išmintingąjį, priimantį vidinį tėtį ar mamą, apkabinti tą raudantį, pasimetusį vidinį vaiką ir sakyti: "Aš tave girdžiu. Aš tave suprantu. Viskas bus gerai."

Arba galiu tiesiog išrašyt. Tiesą apie save. Išsiskųst, išsiliet, kad panagėmis nuoskaudos ir pyktis lietųsi, kaip pasenęs, sukrešėjęs rašalas. Galiu išleisti visa tai priimdama, kad dabar yra taip.

Žinot, ir aš noriu būti ta šaunuolė, kuriai visada gerai. Ta išmintinga esybė, kalbanti apie tai, kad visada viskas tėra pamoka, kad visi iššūkiai mus augina ir veda mus link gilesnio tikslo... Ir aš tikiu tuo, kaip šventa tiesa, bet tai nereiškia, kad nebūna paslydimų, liūdesio, apatijos ir noro pasislėpti nuo visko pasaulyje, su kuo susitinku.

Manęs vakar paklausė, o kaip aš žinau, kada laikas nustoti rašyti? Kada žinoti, kad jau šiandien gana. Tai nuostabus klausimas. Niekad apie tai nesusimąsčiau, bet buvo proga nustumti savo dėmesio žibintuvėlį į dar vienos paslapties patyrimą. Aš jaučiu, kada reikia sustot. Kartais tai būna jausmas, kad jau viskas, išrašiau save visą. Blanki tyla ima spengti ausyse ir norisi tiesiog įsmeigti akis nežinią.

Kartais atsimušu į mintį, kuri iškart skatina veiksmui. Tiesiog negaliu sulaukti, kada tai darysiu, todėl net ir norint nesigautų tęsti rašymo - juk širdis ir energija nuėjo kažkur kitur.

Na, o kartais tiesiog jaučiu, kad parašiau Jums. Ir žinau, kad tą ištrauką reikia iškirpti ir pasidalinti. Galbūt, aš perdaug susireikšminu, bet tą akimirką intuityviai žinau, kad mano žodžių reikia kažkam šiandien. Ir rašau šias žinutes tam žmogui, kad jis susirastų. Tai mano dovana jam. Iš širdies gelmių į kažkieno kito širdį.

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!