17/04/2020

30/07/2020

Besimaudant duše kilo mintis: "Meilė - toks keistas dalykas. Vos tik pagalvojam, kad apie ją kažką žinom, paaiškėja, kad nežinom".

Net nežinau, iš kur ta mintis atėjo. Ir kodėl dabar? Bet prisimenu, kad daug kalbu apie meilę - besąlyginę, beribę, atjaučiančią ir priimančią. Ir tada pažvelgiu į tą kitą - romanuose, filmuose ir dainose atskleistą meilės pusę. Kaip nyku mūsų gyvenimuose būtų, jei ji tik keliomis švesiomis spalvomis būtų nutapyta.

Emocijos, vibracijos... Taip, mes galime daryti pasirinkimą ir išeiti iš žemesnių emocijų, kai jos mus aplanko - pavydo, pykčio, troškimų, baimės, nerimo, neužtikrintumo, jaudulio... Pastebiu, kad kartais lyg ir norėtųsi tų emocijų jausti vis mažiau - ir tai puiku, nes mokėdami jas paleisti įgauname daugiau laisvės, erdvės ir galios. Norisi, kilti, lyg laipteliais, kažkur į viršų ir peržengti jas vis toliau, aukščiau, būti virš to...

Pagalvojus apie tai tampa liūdna. Keista, turėtų būti džiugu, bet taip nėra. Rodos, augame, kad virš jų pakiltume, bet vos tik suvokiu, kad jų atsisakau, tampa tuščiau.

Ir štai jaučiu, kaip baimės jų netekti jausmą pakeičia dėkingumas. Esu dėkinga, kad gebu jausti. Pavydžiu, noriu, beprotiškai trokštu, bijau, pykstu, truputį širstu, liūdžiu... Kartais noriu tiesiog nepaleisti, o kurį laiką "parūgti" šiuose jausmuose. Nusijuokiu tyliai. Gal skamba kvailai, bet tas neilgas "parūgimo" momentas kartais būna tooooooks saldus :)

Taip! Esu dėkinga už tuos tariamai "neigiamus" jausmus.

Iš tikro, jie nuostabūs. Tai jie mums leidžia jausti gilų ryšį su savo kūnu, vis pabadydami ir pakutendami, atverdami užlopytas skyles. Dėl šių jausmų žmonės kuria nuostabią muziką, rašo širdies gelmes supurtančias knygas ir kuria filmus, kuriuose išgyventi jausmai kelias dienas neapleidžia.

Mes galime neigti ir sakyti, kad to mums nereikia, kad atima energiją ir jėgas. Ir viena mano dalis puikiai tai suvokia, bet... Nenoriu, kad tų jausmų nebūtų. Be jų gyvenimas - kaip paveikslas, nutapytas tik šviesiomis akvarelėmis spalvomis. Jis gali būti gražus, jis gali būti tobulas, bet jei visi paveikslai tiktai šviesūs, greitai nusibosta į juos žiūrėt.

Visos laimingos šeimos yra vienodos, o nelaimingos - kiekviena savaip. Kažkaip panašiai pasakė A. Tolstojus. Tikiu, kad kiekvieni santykiai, kaip ir žmogus bei jo gyvenimo istorija, turi savo unikalų chemijos derinį iš šviesių ir tamsių spalvų. Tik pilna spalvų palėtė sukuria unikalų, tobulą grožį.

Norisi nusilenkti tai Beribei Išminčiai, kurioje darniai telpa viskas.

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!