19/03/2020

30/07/2020

Labas rytas, Ryto puslapiai,ką tik perskaičiau Birutė Velykienė Fb įrašą. Norėjau iškart su Jumis pasidalinti, bet matau, kad Birutės privatumo nustatymai neleidžia dalintis jos įrašais. Taigi, išsiunčiau jai žinutę prašydama leidimo ir, tikiuosi, gausiu atsakymą iki tol, ko pabaigsiu šį įrašą. Kartais paprastus dalykus, kuriuos ir patys suvokiame, kažkas kitas sudeda į nuostabų žodžių derinį, kurio pats nesugalvotum, o taip norisi pasidalinti ❤️
Šiandien prisėdau rašyti ryto puslapius su viltimi suvokti. Noriu suprasti, kas šiuo metu vyksta mano galvoje ir su manimi.O ten daug kaltinimo, savigraužos, net pykčio. Pykstu, kad leidžiu laiką skaitydama žinias. Pykstu, kad vis atidedu į šalį skaitomą knygą ir griebiu į ranką telefoną, ieškodama naujų žinių, naujos informacijos. Lyg tai kažką keistų. Žinių skaitymas, kaip ir bet koks kitas dirgiklis, gali nesunkiai užvaldyti ir atimti gyvenimą. Tiksliau, gyvenimas lieka, tik mūsų fokusas mažame telefono ekranėlyje. Šiandien nusprendžiau, kad metas grįžti į seną rutiną - 15 minučių per dieną žinių skaitymui. Įskaitant ir visas Fb naujienas, kuriomis kas kelios sekundės pildosi mano siena. 15 minučių kasdien pakanka, kad nebūtum lyg ufonautas, praradęs ryšį su žeme, bet ir ne zombis, praradęs gyvenimą nuolat besipildančios informacijos sraute.Izoliacija yra puikus laikas iš tikro izoliuotis. Atsitraukti, skirti laiko savistabai ir padaryti pasirinkimus.Pastebiu, kaip į internetą plūsta vis daugiau įvairiausių seminarų, mokymų, kaip susivaldyti, susitvarkyti su šia situacija ir pan. Nuostabu, kad kažkas imasi tokių iniciatyvų ir žmonės, kuriems to reikia, gali sulaukti paramos ir palaikymo.O man norisi tiesiog būti. Neveikti, nespręsti, negaudyti patarimų, o tiesiog ramiai nusėst. Sėdėti, žiūrėti į medžius, kvėpuoti, ilsėtis. Ir vos tik bandau tai daryti, iškart susitinku savigraužą - juk štai viena draugė jau kelintą knygą baigia perskaityt, kažkas nuotraukų albumus susitvarkė, kažkas pyragus kepa... Pastebiu, kaip norisi pagraužti save, nes tas sėdėjimas - kaip ir neefektyvu. Juk skubėti, kažką daryti reiktų.Reikėtų, turėčiau, galėčiau... - oi, kokia sena savigraužos dainelė, sukasi ji mano galvelėj :) Ir nusprendžiu ją atpalaiduot. Galbūt, nepavyks iškart, nes labai jau užstrigusiai groja, bet aš darau pasirinkimą. Niekur jau nepriskubėsi. Keista, nes, rodos, išorėje nieko neveikiu, bet štai taip, ramiai besėdint, vidinis darbas vyksta. Ir, galbūt, ši pasaulyje vykstanti pauzė, yra mano galimybė padėti šią plokštelę tarp kitų senų, rečiau klausomų įrašų ;)
O apačioje dalinuosi ištrauka iš Birutės įrašo. Ir nors dar negavau iš jos žinutės, viduje net neabejoju, kad ji džiaugsis, kad su Jumis tuo pasidalinsiu:
"Ir dar galėčiau vardinti asmenines galimybes, tačiau pažvelkime globaliau:
1. Visiems atsirado papildomo laiko ir galimybė pasižiūrėti ar tuo keliu skubėjome, ar tikrai link to tikslo ėjome.
2. Galimybė kitaip pažvelgti į pinigus. Net ir turintys jų, nebegali skristi ten, kur nori, pietauti prabangiame restorane ar lepintis SPA procedūromis.
3. Visad skubantys/užsiėmę tėvai turi laiko pabūti su vaikais. Ir pasitikrinti savo kantrybės kiekį bei tėvystės įgūdžius.
4. Tiek vidinis gerumas, tiek vidinis purvas tapo labiau matomi, Ką turime tuo ir dalinamės :)
5. Galimybė suvokti, koks trapus pasaulis ir nustojus kurti grandiozinius planus ateičiai, pirmiausia, dažniau plauti rankas.😉
Išorėje niekad nėra taip baisu, kaip viduje. Mažas virusiukas akivaizdžiai parodė, kad svarbiausia yra dabartis: turime stogą virš galvos, maisto, artimuosius ir dėkokime už tai. Šviesių minčių visiems🤗🙏"
Ir, žinot, užbaigdama šį įrašą, noriu pacituoti tūkstančius kartų sakytą frazę:"Palinkėkime vieni kitiems ramybės".Niekad iki šiol, nors tūkstančius kartų tai esu kartojusi, būdama šv. mišiose, ši frazė dar niekad nekėlė tokio gilaus virpulio širdyje, kaip šiandien. Linkiu Jums ramybės ❤️

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!