25/10/2019

30/07/2020

Labas rytas, Ryto puslapiai, rašau pieštuku, nes ir tušinukas pasibaigė.

Šiandien pabudau Seminyak. Keistas jausmas ryte neskubėti į jogą, bet čia dar nespėjau atrasti, kur ji vyksta netoliese. Po savaitės buvimo Ubude persikėlėme čia neilgam, vos porai dienų,

Ubudas - mano mėgstamiausia vieta šioje žemėje. Rašau tai ir viduje jaučiu tokį netikėjimą, abejonę. Visų pirma dėl to, kad nesu buvusi visose planetos vietose, o kita - tai kyla iš globalizacijos, modernizacijos ir vis augančio turizmo.

Kiekvieną kartą, kai atvykstu, apima liūdesio jausmas. Kaip liūdnas stebėtojas vaikštau siauromis, mašinų ir motorolerių užgrūstomis gatvėmis, ir stebiu, kaip civilizacijos džiunglės pasiglemžinėja tai, ką labai myliu. Keistas tas jaumas, būti liūdnu stebėtoju. Susitaikiusiu su tuo, kad vysksta taip, kaip vyksta.

Bali, ypač Ubudas, buvo mano namai. Visada čia taip jaučiausi, gal dėl to ir skrisdavom čia kelis kartus per metus jau daug metų. Man patinka sėdėti pavėsy, ramiai gurkšnoti šviežiai spaustas sultis ir žiūrėti į ryžių terasas, aukštas palmes... Pamanysite, o kas čia tokio įdomaus. Daug kur yra palmių, o ir terasų galima rasti kitose pasaulio vietose. Ir tai tiesa.

Bet čia aš patiriu jausmą, kurio nepatiriu niekur kitur. Bendrystės, vienovės, pilnatvės, namų jausmą, kur viskas, kas esu, ir viskas, kas mane supa yra VIENA. To jausmo čia nereikia įsivaizduoti, jis čia yra. Tai harmonijos, tyrumo, tylos, šventumo, dieviško sakralumo jaumas, kuriame norisi būti ir skęsti nuo ryto iki vakaro.

Balis yra magiškas, čia ne tik gera sielai, bet ir akims bei protui nuolat yra kuo užsiimti 😊 Man patinka eiti ir atrasti, važiuoti motoroleriu ir pasiklysti. Stebuklas laukia už kiekvieno kampo - nuostabūs gamtos ir žmogaus kūriniai. Va, supratau, kuo jis mane taip žavi. Čia kūrinius kuria ne tik Visagalė gamta, bet ir Žmogus. Nuostabus, darnus, harmoningas ryšys pakylėja sielą.

Liūdna, nes kaskart matau, kaip visa tai apauga gausybės turistų, sunkiai suvokiamu mašinų ir motorolerių srautu, kai gatvėse jau nesigirdi gamtos garsų, varpelių skleidžiamų virpesių. Visa tai pasiglemžia vienas bendras motorų skleidžiamas ūžesys, vakarais garsiai leidžiama moderni muzika.

Ubudui tai netinka. Jis toks laisvų žmonių, jogų miestas. Vaikščiodamas gatvėmis galėdavai pastebėti, kad ir turistai čia atvykdavo kitokie. Kažkuo labai panašūs vieni į kitus ir labai išsiskiriantys moderniame pasaulyje. Dabar tai keičiasi.

Po poros dienų kilsime į kalnus, mažus miestelius ir kaimelius kalnuose. Ir aš tikiuosi, kad vėl galėsiu atlaisvinti susikaupusį liūdesį, kuris apgulė širdį. Tai liūdesys ir baimė, kad taip sparčiai civilizacijos džiunglės glemžiasi man tokį brangų žemės lopinėlį.

Tiesa, džiunglės yra kažkas fantastiško. Niekaip nepagalvotum, neįsivaizduotum, kaip greitai jos apauga. Dabar visai nesistebiu, kaip Angkor Wat buvo taip apaugęs, kad šimtmečius žmonės nepastebėjo didžiulio, gigantiško senovinio miesto 😊

Štai prieš pusmetį užsidarė vienas mano mėgstamas restoranas, o dabar pravažiuodama jau turiu akylai pasižiūrėti, kur jis buvo - visas apaugęs.

Gamta irgi daro savo darbą. Žmogus ardo gamtos kūrinius, gamta - žmogaus. Toks yra vyksmas.

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!