27/04/2020

30/07/2020

Šiandien vėl grįžtu prie jausmų. Vis užduodu sau klausimus, kodėl jų vengiu? Kodėl vos tik pajautusi pyktį, nerimą, liūdesį ar gėdą, noriu persijungti ir nukreipti savo dėmesį kitur? Na, su liūdesiu šiek tiek paprasčiau. Gal labiau aš prie jo pripratusi, tai būna su pasimėgavimu leidžiu jam mane užkloti, kaip pagalve ir išsisklaidyt, kada jis norės.

Bet kaip su tais piktesniais, "neigiamais", "netinkamais" jausmais? Tais, kurių, atseit, negalime jausti? Bet juk jaučiame, ar ne?

Pamenu, kažkada perskaičius E. Tolle "Naujoji žemė" pamaniau, kad gal išvis tada nežiūrėti liūdnų filmų, klausyti tik aukštesnių vibracijų muziką ir pan., nes tai, ką skaitom, žiūrim ir klausom, tiesiogiai daro poveikį mūsų pačių vibracijai.

Tada man kilo klausimas, į kurį atsakymo nežinojau: tai kodėl išvis tokie dalykai egzistuoja, jei jie mums nenaudingi? Ir kodėl žmonės žiūri filmus ir po to verkia įsikniaubę į pagalvę? Kodėl vaikšto į teatrus? Pagal tam tikrą logiką atrodytų, kad tokiu būdu žeminame savo paties vibraciją.

Ir štai neseniai atėjo mintis, kuri galbūt ir yra atsakymas. Mes taip bijome jausti jaumus, kad filmai, muzika, meno kūriniai yra ta vienintelė saugi vieta, kur leidžiame sau jausti. Mes jaučiamės saugūs jausti viską tik tada, kai "gyvename" ne savo, bet kažkieno kito gyvenimą.

Tai, galbūt, ir gerai paaiškina, kodėl dažnai jautresniais ir asmeniškais klausimais mes apie save imame kalbėti trečiuoju asmeniu - vengdami pripažinti, kad čia mano mintys, jausmai ir atsakomybė.

Menas mus sujungia? Girdėjote kažką panašaus. Taip, jis jungia, nes leidžia mums jausti. Kiekvienas iš mūsų turime paletę jausmų - nėra blogų, nėra gerų. Jie visi mūsų. Tik vienus saugiai reiškiame savo gyvenime, o kitus - kino ir knygų sukurtuose pasauliuose, nes ten "saugiau".

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!