27/10/2019

30/07/2020

Labas rytas, Ryto puslapiai,

šiandien pabudau, kai buvo visiškai tamsu. Iš tikro, ne aš pabudau, bet Emma pabudo, taigi, teko ir man pamiršti apie gilų rytmečio miegą :) Prisiminusi Chopros praktiką, su džiaugsmu stebėjau užgimstančią dieną, kaip saulės spinduliai žadina miegančią gamtą ir paslaptingai kalnų viršūnėse brėkšta rytas.

Aplink visi miegojo, išskyrus kaimynystėje giedantį gaidį, kuris palaikė man kompaniją. Kai pagalvoji, jis niekada nepraleidžia to stebuklo - brėkštančio ryto, kai iš tylos gimsta garsai, o iš tamsos- šviesa.

Pagaliau turiu tai, ko taip laukiau ir norėjau - mes kalnuose! Ramybėje, tyloje, didybėje. Kažkada seniau man labai patikdavo vandenynai, stipri jų jėga. Taip lengva pasijausti maža Visatos dalimi, kai stebi didžiules bangas, riedančias į krantą.

Rašau tai, ir pagalvoju, o gi rašau, lyg būčiau ką tik įsimylėjusi. Įsimylėjimo būsena keičia visą mūsų cheminę struktūrą ir, kaip sako dr. Bruce Lipton, įsimylėjimas yra būsena, kuomet mes esame čia ir dabar, sąmoningai pastebime viską, kas vyksta su mumis, kas vyksta aplinkui, jaučiame savo kūną... O vėliau, įsimylėjimo bangoms nuslūgus, kiekvienas mūsų grįžtam į savo zombių režimą, vėl ima veikti senos pasąmoninės programos ir šalia esantis žmogus nustemba: Kas tu? Taip baigiasi medaus mėnesis :) Tiesa yra ta, kad mes tikrai pasikeičiam, t.y. grįžtam į tą patį suzombėjusį save.

Hm... sąmoningas rytas leidžia būti vėl įsimylėjusiai.... laimingai, pakylėtai, tai nuostabu :)

Kažkada man labai patikdavo būti šalia galingo, šiek tiek chaotiško vandenyno. Gal dėl to, kad ir pati turėjau daugiau chaoso ir triukšmo savyje. Nesakau, kad man nepatinka vandenynas dabar. Kaip tik bandysiu įkalbėti Juhą šiandien nuvykti prie Tahan Lot šventyklos. Esu kelis kartus ten buvusi - tai šventykla, apsupta vandenyno. Visada noriu ten pabūti. Dar noriu prie krioklio. Išsimaudyti krioklio pursluose... o, kaip norisi tiesiog būti gamtoje ir mėgautis...

Galvoju, kad jau seniai pati nesimaudžiau vandenyne. O ir gyvenimas labai pasikeitęs. Aš retai apie tai susimąstau, bet Juha vis dažniau su nostalgija pakalba apie tingius ramius rytus, ilgą pagulėjimą prie baseino, atpalaiduojančius masažus, ilgus pusryčius.... Keista, bet kol kažkas kitas nepasako pastabos, tai, rodos, ir gyveni sau normaliai, net nesusimąstai...

Bet kokia didelė laimė turėti Emmą. Gausybę naujų dalykų išmokstu, ji mus keičia. Na, kad ir keltis 5 ryto. Anksčiau to nebūdavo, kaip ir miegoti eiti 21 val, ar šiek tiek dar anksčiau. Kai pagalvoji, kaip pasikeitė dienos ritmas! Bet jis atnešė neįtikėtiną dovaną - daug laiko.

Na, pagalvokite, ką aš dažniausiai veikdavau po 21 val? Nieko prasmingo. Filmas, retai knyga, nes jau sunku būdavo susikaupti, internetas... Dabar yra kitaip. Pabudus turiu begalę laiko ir energijos. Pasitinku saulę, paleidžiu Emmai filmukus ir tuo metu pamedituoju, parašau ryto puslapius, o tada jau Juha atsikelia ir galiu nueiti į sporto salytę arba užsiimti joga. Tada pusryčiai ir štai 9 val. ryto, o aš jau tiek gyvenimo esu nugyvenusi! Kažkada tokiu metu tik diena prasidėdavo :)

Šiandien vėl laukia daug smagių patirčių. Laukiu nesulaukiu 🙏🌼😍

Gražaus ir Jums sekmadienio ryto ❤️

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!