29/10/2019

30/07/2020

Labas rytas, Ryto puslapiai,

pabudau šiandien anksti, bet tik dabar iš tikro pabudau, nes vos ne porą valandų prabuvau transe - sėdėjau FB. Hmmmm... galvoju dabar nubudusi, nu, ir ką tau davė dabar tas nuostabus rytas? Pamačiau, kaip kažkas kažkur keliauja, perskaičiau kelioliką postų apie meilę sau,... (hm... keista, bet va, čia ir užstrigau. Sustojau ir galvoju, nu ir ką dar aš ten skaičiau? Nuoširdžiai nepamenu. Labai prasmingai praleistos dvi valandos, ar ne? :))))) Čia kaip tas beprasmis žinių skaitymas. Lyg ir užsiėmę, daug domimės, bet... vos po akimirkos jau būnam beveik viską pamiršę. Žinių skaitymas - mano suvokimu, tai dar viena priklausomybės forma. Uch... gerai, kad šitą įprotį aš gerokai apsiravėjau ir žinias skaitau, bet apie 15 min per dieną, to pilnai pakanka.

Na o štai su FB viskas kiek kitaip. Yra smagu, kai turime savo rutiną, tuomet ir paslysti į Fb glėbį nebėra laiko, bet šiandien aš vel ne kaip jaučiuosi. Indonezietiškas maistas, matyt, nėra tai, kas patinka mano skrandžiui. O gal čia ir šiaip signalas, kad laikas pergalvoti maitinimosi įpročius ir skirti tam daugiau dėmesio ir laiko. Pagalvoju ir tyliai pasiryžtu sau, ok, nuo šiandien sąmoningai galvosiu, ką kaskart dedu į burną. Nežinau, ar tuo galiu tikėti, nes viduje jau dabar turiu abejonę, bet ketinimas geras, todėl neleisiu abejonėms būti tuo dar vienu pasiteisinimu.

Ai, tiesa, šiandien FB platybėse perskaičiau tikrai fainą Jurgos Baltrukonytės įrašą apie svajones, kurios virto komedija. Va, šitą tai pamenu, nes ir šmaikščiai tekstas suraitytas, o ir šiaip palietė.

Skaitant jos post'ą grįžau ir aš į atsiminimus, apie naktis praleistas pilyse... ir keista, nors šiaip niekada nesvajoju, kad pilyje noriu gyventi, bet kaskart ten apsistojus, visada galvoju, kad noriu dar pasilikti. Man patinka didžiulės erdvės, aukštos lubos, o ir aura, kurią sukuria istorija. Kiekviena pilis turi savo istoriją. Tikra tiesa, kad Prancūzijoje egzistuoja pilių turizmas ir mano nuomone, tai nuostabi kultūrinio paveldo puoselėjimo dalis. Daug smagiau tiesiog pabūti, pagyventi pilies ritmu, nei atvykti į stiklo vitrinų užgrūstus muziejus, kuriais dažnai virsta pilys.

Pamenu, Italijoje viešėjome vienoje pilyje. Na, taip, ten irgi savininkas skundėsi, kad sunku jam ją išlaikyti, daug kainuoja ir pan dalykus. Bet juk kiekvienas turime pasirinkimą - valdyti pilį ar ne, taigi... apie ką čia mes skundžiamės?

Rašau ir dabar galvoju, o tai prie ko čia tos pilys ir kodėl aš čia tai rašau, ir kam tai įdomu... Tiesą sakant, nežinau Bet tai ir yra su mūsų galvomis - jos prigrūstos keisčiausių minčių, kurių kaip ir neturėtų būti, bet yra... Va, surašiau tai į Ryto puslapius ir iškart pastebėjau. O kas žino, kiek dar kažkokios pilių mintys man būtų sukusios galvoje nesuvoktos...

O dėl FB - kartais pagalvoju, nu,. blyn, sakykit, ką jis mums gero duoda? Pabumbėjimą ant saves, pabudusį savikritiką, pavydą? Hmm.. Žinoma, ir tai. Bet, kaip ir visur, yra įvairios pusės, todėl viskas gerai ir reikalinga, kas turi saiką ir yra valdoma.

Gražaus Jums rytmečio ir linkiu skirti daugiau laiko tam, kas Jums iš tikro svarbu ❤️

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!