31/03/2020

30/07/2020

Šiandien rytas prasidėjo liūdnai. O ir naktį prastai miegojau. Viduje jaukiai įsikūręs liūdesys spaudžia krūtinę. Man liūdna, nes tenka atsisveikint. Daugiau nei 15 metų mūsų namuose dirbusi tvarkytoja, geriausia Emmos draugė, rytoj pas mus jau neateis.

Žinoma, šis sprendimas kyla iš noro apsisaugoti. Už namų sienų siaučiant virusui, yra neracionalu laikyti galimybę virusui prasikverbti. Bet suprantamos ir žmogiškos emocijos.

Kh. Piaw man leido pažinti tajus iš labai arti. Neslėpiu, oi, kiek buvo mano tylaus vidinio bambėjimo dėl jos lėtumo... Bambėdavau tyliai sau..., o paskui dėkodavau irgi tyliai. Už galimybę atsibambėti, pamaloninti savo Ego...

Bet labiausiai dėkinga jai už tai, ko pati iš jos mokiausi: ramumo, priėmimo, paprastumo ir džiaugsmo mažuose dalykuose.

Rašau tai, o akyse kaupiasi ašaros. Nemaniau, kad reaguosiu taip emocianaliai - juk ir susikalbėdavom mes dažniausiai ženklais, nebuvo kažkokių gilių prasmingų pokalbių, bet... kartais galvoju, kad ir kalbėjimas yra tik pernelyg sureikšmintas dalykas. Ryšys kuriamas ne ilgomis kalbomis...

Parašiau tai, ir iškart prieš akis iškilo mano vyras. Esu sutikusi galybę kalbių suomių, bet mano vyras - tas stereotipiškas, namuose kalba nedaug. Pamenu, kai apsigyvenom kartu, teko ir man to išmokti. Nesakau, kad esu labai kalbi, bet yra dienų, kai man norisi socializuotis ir pasidalinti.

Paskutinius keletą mėnesių nė kiek nejaučiau bendravimo stygiaus, nes tris mėnesius turėjom mano šeimą svečiuose, o vėliau beveik kasdien užsukdavo kaimynystėje apsigyvenusi Astra. Bet štai dabar , šią akimirką, ji jau sėdi lėktuve, pakeliui į Kauną.

O aš jaučiu, kaip dar vienas gyvenimo etapas užsiveria.

Ar liūdna? O, taip!

Bet iškart pagalvoju apie tą laimę, kurią turiu - savo šeimą. Štai galiu pabelsti į gretimo kambario duris ir pakalbinti savo sūnų, su kuriuo pokalbiai tampa vis spalvingesni ir gilesni kiekvieną kartą. Netoliese krykštauja Emma. Technologijos leidžia valandas kalbėtis su Justyte, pasiskambinti mamytei... Ir visada žinau, kad galiu atsiremti į tvirtą savo vyro petį. O kartais paskambinti draugei, su kuria jau, rodos, amžius nekalbėjom...

Kai pagalvoji, mes tokioj gausoj gyvenam, tik reikia tai pastebėti... ❤️❤️❤️

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!