Apie mistines patirtis

08/01/2021

Labas rytas, Penktadieni. prieš kurį laiką trumpai susirašiau su Eva Tombak. Ji manęs paklausė, gal esu turėjusi mistinių patirčių. Eva kaip tik šiuo metu tyrinėja šią temą ir rašo knygą."Ne",- atsakiau impulsyviai. Yra buvę kažkokių nenusakomų pojūčių, jausmų, vaizdinių, bet mistiniais jų nevadinau. O ir loginio paaiškinimo neieškau, nes suprantu, kad visi tie paaiškinimai, tai istorijos kūrimas realiu laiku. Pamenu, prieš metus buvom su vyru išvykę į Koh Chang trumpoms atostogoms. Sėdėjau balkone, gėrėjausi besileidžiančia į jūrą saule, grakščiomis į dangų besistiebiančiomis palmėmis... Vieną akimirką suvokiau, kad ėmiau matyti J. Dispenzos akimis. Suprantu, suprantu, mes čia galime galvoti visokių paaiškinimų, istorijų, iš kur, kaip, kodėl galėjo toks pojūtis kilti. Bet man buvo smalsiau patyrinėti, kaip gi pasaulį mato jis, jei pasitaikė tokia proga. Papasakoti daug ką neturiu, bet tos patirties jausmas yra iškart dabar, kai apie tai rašau.Užvakar, nežinau iš kur, kaip ir kodėl, kilo didžiulis poreikis susirasti kalnų krikštolo (kvarco) papuošalą. Ši mintis niekaip neapleido, todėl nustūmiau suplanuotus darbus ir ėmiau jo ieškoti. Pradėjau nuo apyrankės. Gal po pusvaladžio paieškų supratau, kad labai jau daug laiko tam reiks. O jo tuo metu tiek neturėjau. Atsikėliau nuo kompiuterio ir nuėjau padaryti bent 15 min jogos. Lėtai, tingiai, nes buvo jau labai vėlus vakaras. Iš lėto pasitampiau. Ir gale, jau ilsintis Shavasanoj, fiziškai kūne ir vizualiai pajutau, kad tai turi būti pakabukas. Kažkur ant kūno, su ilgesne grandinėje, kad kabėtų ant saulės rezginio.Ok, galvoju. Pakabukas, tai pakabukas. Gal jį greičiau aptiksiu.Po 20 min paieškų, supratau, kad ir su pakabukais sudėtinga. Vis nelimpa. Pagalvojau: "Ok, leisiu tam pakabukui tiesiog atsirast. Paleisiu norą ir kur nors netikėtai jį aptiksiu". Išjungiau kompiuterį, pabaigiau nebaigtus darbus ir nuėjau miegot.Vos tik spėjau šiek tiek užsnūsti, pabudau nuo keisto jausmo - mano kūne buvo kalnų krikštolas. Jis ėmė didėti. Nuo kaklo iki kojų nebeliko materialaus, man įprasto kūno. Jis tapo tyru, skaidriu, peršviečiamu krikštolu. Apėmė toks absoliutus tikėjimo, žinojimo, švarumo jausmas. Ėmiau tyrinėti tą pojūtį.Buvo labai vėlu. 1.30 nakties. Ir štai šalia manęs miegojusi Emma pabudo ir ėmė krykštauti, kalbėti, bendrauti - tokia žvali, kad, rodos, puikiausiai išmiegojusi. Dar niekad taip nėra buvę.Aš buvau krikštolu. Man taip norėjoti tai patyrinėti, bet tuo pačiu dėmesys šokinėjo link Emmos, kuri uždavinėjo galybę klausimų, ir jausmo, kuris buvo toks netikėtas, naujas, įdomus, geras, šviesus. Kaip gera būti skaidriu, švariu, tyru - pagalvojau.Taip tęsėsi apie pusvalandį. O tada Emma ir vėl užmigo. Užmigau ir aš, leisdama au būti krikštolu.Vakar vaikščiojau lauke ir kaskart sutelkusi dėmesį į savo kūną, galėdavau jausti krikštolo tyrumą, skaidrumą, švarą, gėlą virpesį, gyvumą, gylį. Toliau tyrinėju.Ir netikėtai suvokiau, kokiose neįtikėtinose vietose mes galime surasti savo krikštolinį pakabuką

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!