Apie tingėjimą

15/11/2019

Visi mes girdėję patarlių, priežodžių, istorijų apie tingėjimą. Ir kuris iš mūsų nepaburbat ant savęs, kad tingit?

Bet kas sprendžia, kad Jūs tingit? Ir kieno balsai Jums apie tai pasakoja?

Daug metų praleidau smerkdama save už tingėjimą, o vieną dieną suvokiau, kad anaiptol - darbštuolė aš, ne tinginė. Juk tiek daug dalykų darau ir padarau, kiek džiaugsmo sau suteikiu ir su kitais pasidalinu.

Ir pajuntu, kaip trinkteliu į seną įsitikinimą - tai, kas malonu, anoks čia darbas. Darbas reikalauja susikaupimo pastangų, valios... Toks jausmelis, keliantis bendrą įtampą visame kūne. Straksėti, džiaugtis, užsiimti tuo, kas teikia malonumą, iš širdies džiaugtis procesu - koks gi čia darbas? Čia gi laisvalaikis. Gal ir savanaudiškumas (suprantu žmones, kurie jaučiasi kalti imdami užmokestį už veiklą, kuri jiems teikia tiek daug malonumo).

Pamenu, plakdavau save, o mano vidinis balsas šimtus kartų per dieną kartodavo: "Reikia dirbti. Tuoj pabaigsiu šitą ir einu dirbti. Jau reikia dirbti. Laikas dirbti..."

Tokia susimąsčiusi ir vidiniame dialoge paskendusi leisdavau dienas, o neretai pasijausdavau išsekus - daug energijos atima tokie įsitempimai. Jei gerai pagalvoji, tai iš tikro malonumas menkas, kai galva užgrūsta tokiomis mintimis, o besikaupianti įtampa atiminėja paskutinius energijos syvus. Jausdavausi kalta, nes darau tai, kas malonu, vietoj to, kad dirbu... Uch... Kaip lengva būti užsisukus tokiame Š...

Plakiau save, nes "nedirbdavau", o užsiimdavau viskuo, kas patinka - mokydavausi, lankydavausi seminaruose, domėdavausi įvairiais naujais dalykais, skaitydavau, atlikinėdavau įvairias praktikas, sportuodavau, užsiimdavau su vaikais, keliaudavau, rašydavau, su entuziazmu prisidėdavau prie mano vyro veiklų. apsipirkinėdavau, tvarkydavausi namuose...Sakykite, kur čia darbas? Juk tai tik malonumai. Štai koks konkretus projetas klientui yra darbas. Darbas dar yra, kai dantis sukandusi suruošdavau visokius popierizmus buhalterei , nes nu... tai būtina.

Kodėl man atrodė, kad darbas yra tiktai tai, net pati nežinau. Palikime tai kažkokiai vaikystėje išmoktai istorijai. O aš džiaugiuosi, kad išsilaisvinau. Viena dieną driokstelėjo į galvą MINTIS su trenksmu. Palauk, palauk! Kokia aš tinginė, jei tiek daug ir visko gyvenime darau?

Tai buvo PERJUNGIMAS.

Dar parašysiu kad tada tikėjau, jog mano svarbiausia vertybė yra laisvė. Labai džiaugiausi, kad galiu ją patirti ir neturiu darbe sėdėti nuo ryto iki vakaro, galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Branginau ir tikėjau, kad esu radusi tai, kas man svarbiausia. Ir staiga nutiko kažkas netikėto.

Prieš vienus Marlyn Atkinson mokymus dirbau su PCC koučere, nes tokia buvo dalyvavimo mokymuose sąlygą - kiekvienam dalyviui reikėjo nusistatyti savo CORE VALUE. Koučingo sesija vyko su jumoru ir pakylėjimu, sklandžiai, bet rezultatas man pasirodė netikras. Ėmiau abejoti aplamai sesijos kokybe, kai man koučerė pasakė, kad panašu, jog mano vertybė yra Džiaugsmas.

Hm... Džiaugsmas...,- galvojau sau. Kokia čia vertybė? Ir dar esminė?

Tokia menka, silpna ir gal net savanaudiška... Paika vertybė - galvojau tada.

Bet žodis ne žvirblis, o kai mes jį išgirstam, jis lieka mūsų sąmonės lauke. Tekėdami laiko upe, patiriame įvykius, patirtis ir kažkuriuo metu įvyksta virsmas. Palaipsniui mano suvokimas apie Džiaugsmą augo ir plėtėsi. Jis tapo didžiulis, užpildytas, tyras. Viską apimantis ir visur esantis.

Dabar suprantu, kad tai ir esu. Esu Džiaugsmas, kuriame telpa Laisvė, Meilė ir visa kita.

Dabar žinau, nesu aš tinginė. Aišku, būna, kad patingiu, bet tai reikalinga ir sveika. Tai juk taip žmogiška. Bet taip pat esu labai darbštus, atkaklus, žingeidus, siekiantis, besidomintis, veiklus žmogus.

Ar yra šioj Žemėj tinginių? Ir kas sprendžia, jog jie tingi? Kieno balsai tai sako? O gal tai tik žmonės, įkalinę save tikėjime, kokie jie privalo būti ir ką turi daryti?

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!