Balsai galvoje

28/01/2021

Labas rytas, ryto puslapiai,vėl tas jausmas, kai nežinau, ką parašysiu, bet labai skubėjau. Šį kartą naudojausi S. Gregg metodika. Ji rekomenduoja ryto puslapius rašyti iškart, vos tik pabudus. Prieš geriant kavą, medituojant. Štai ir aš, išgėriau stiklinę vandens su laimo sultim ir sėdau rašyt. Ryte vanduo toks skanus, o ypač šarmintas. Kažkada stebėjausi, kad citrina šarmina organizmą, juk atrodo, rūgštus vaisius. O dabar godžiai geriu rytais tikėdama, kad tai padeda mano organizmui ir ,galbūt, tikiuosi, saugo jaunystę. Rašau ir stebiu savo vidinį skubėtoją. Lyg norisi rašyti daugiau, greičiau, staigiau. Nepaleisti minčių, kurios apsilanko. Jos pasirodo, tarsi švieselės ekrane. Ir jei tik neužfksuoji to momento, išnyksta. Kodėl man atrodo, kad amžiams?Pastebiu, kad tikiu, kad tai, kas išnyko neužrašyta, buvo vertingiau, įdomiau, geriau. Beje, šio sąsiuvinio pirmame puslapyje užsirašiau, kad čia visada rašysiu tiesą. Būsiu sąžininga su savimi ir, jei pagausiu kokį tai proto žaidimą, iškart jį prisipažinsiu. Ritualas - štai kokia iškart atėjo mintis. Vakar žiūrėjau įdomią paskaitą apie šamaniškus ritualus. Mane užbūrė jų apeigos, kaip jie kuria sakralią erdvę transformacijoms. Galima tikėti ar netikėti nežemiškais, stebuklingais dalykais, bet ritualai turi didžiulę jėgą. Jie pažadina intenciją. Ketinimas rašyti ir per rašymą šventai bendrauti su savimi. Tai gali įprasminti ritualas. Jau imu pavargti nuo savo vidinio kritiko balso. Tas pats per tą patį: "reikėjo tą, reikėjo aną.... Kvaila... Kodėl...?" Jį gimdo tikėjimas, kad yra kažkokia geresnė praeitis ar ateitis. Kaltinimai, kad nepakankamai gerai. Ir tas skubėjimas, baimė pavėluoti...Liudiju tą balsą. Stebiu. Seku. Ėmiau užsirašyti tas kvailas mintis į Paistalų knygą. Pradžioj rašėsi gan daug, o dabar jų mažėja. Na, tiesiog, kad jau taip nusibodo, kad vos tik atėjus tokiai minčiai, raunu ją iš karto ir metu lauk. Kai prirašysiu - tai sudeginsiu tą sąsiuvinį ir pasirūpinsiu, kad liepsna būtų didžulė. Kažkodėl užrašiau tai ir supratau, kad galėsiu paleisti. Sudeginsiu su tokiu pasimėgavimu... Mano vyras švenčia Jonines suomiškai. Nežinau, kas pas jį per demonas tūno , bet jam būtinai reikia sukurti bent 2,5 m aukščio laužą. Mūsų sodybos laužas turi būti didžiausias. Žinoma, ji visada atrodo įspūdingai. Va, tokį laužą aš sukursiu savo paistalų deginimui. Tegul jie sudega amžiams. Šiandien Juha išvedė Emmą į darželį. Pagaliau gavome vietą. Nors širdelėj šiek tiek liūdna, labai pripratau būti su ja, bet taip smagu turėti laisvą erdvę. Man reikėjo labai laiko sau, savo idėjoms, darbams, o Emmai atėjo metas kitoms patirtims ir naujiems mokytojams. Mėgaujuosi laisve. Miegamajame, tarsi, išsiplėčiau. Tapau didžiulė didžiulė, užėmiau visą erdvę. Užsidegsiu smilkalą, pasileidau Sound cloud muzikinį takelį. Pakaifuosiu. Ką tik Juha atsiuntė nuotrauką, kad ir Emma laiminga su naujais savo draugais. Skraido. Kaip metaforiška. Išleidau savo mažą paukščiuką.Labas rytas

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!