Šiaip pasidalinimas

30/07/2020

Tiesiog šiaip pasidalinimas
Žinot, mes galime daug galvoti ir išmintingai rašyti, kaip elgtumėmės, kokios mūsų vertybės ir pan. Bet gyvenimo grožis ir yra, kad jis sukuria mums aplinkybes pasitikrinti.
Ne taip seniai susivokiau, kad tik dabar iš tikro suprantu ir jaučiu, kad gyvenu Tailande. Pamenu, kai atvykau čia - kaip į kitą pasaulį. Viena, kai šalį tyrinėji turisto žvilgsniu, visai kas kita būti čia ir plaukti kartu su kitais žmonėmis - jų ritmu, jų žingsniu. Priėmimo, meilės, tolerancijos ir kitokios pamokos kasdien 💙.
Vienas didžiausių nepatogumų, kurį patyriau, tai būti MADAM. Ilgai man prie to reikėjo pratintis. Juk Lietuvoje ta madam buvo paprasta mama - skalbianti, verdanti, šveičianti... O čia reikėjo išmokti leisti sau būti MADAM ir jaustis patogiai. Pamenu, nejauku būdavo važinėti po parduotuves ar su reikalais ir leisti vyro įmonės vairuotojui valandas laukti mašinoj (ne dėl mandrumo, labiau dėl saugumo, nes mane bijodavo išleist vairuoti į Tailando gatves). Bet juk tai jo darbas, tyliai sakydavau sau, o nejaukumo jausmas vis tiek nepasislinkdavo...
Atvirai sakant, nežinojau, kaip turi elgtis MADAM. Kuo užsiimti?
Atvykus į Tailandą mane pasitiko parduotuvių gausa - gerokai didenė pasiūla nei Lietuvoje :) Išpuoselėti prekybos centrai kvietė užsukti vis dažniau.Tuo metu kaip tik ir aplinkybės gerai susidėliojo - man sekėsi. Gavau keletą rimtų klientų, dirbau su tarptautiniais projektais, atsirado daugiau laisvo laiko, o ir laisvų pinigų padaugėjo. Leisdavau laiką ir uždirbtus pinigus beprasmiams pirkiniams - batams, rankinukams, suknelėms. Spintos pildėsi sparčiai. Juk kai nežinai, kas esi - ieškai būdų, kaip tai sukurti.
Vis dažniau lentynose nuguldavo nebrangūs ir brangesni dalykai, kai kurių net neišpakuodavau...
Ar tai leido man pasijusti MADAM? Vargu. Mes turime tokią psichologinę savybę - parduotuvėje dėdamiesi ant riešo prabangų laikrodį kažkuria dalimi tikime, kad tai mus pakeis, padarys ypatingu (nu, juk žinot apie ką aš? Kai vaizduotė jau piešia vaizdus, kažkur matytus reklamose). Kelis tuos laikrodžius turiu, bet ypatinga ar vertinga manęs jie nepadarė. Tiesiog dar vienas laikrodis dėžutėj, kuris ... rodo laiką. Ir tiek.
Pamenu, į bet kokią kelionę veždavausi didžiulį lagaminą rūbų. Na juk bet kaip tačiau... :))
Nuo to laiko likusios dešimtys porų batų tik užima vietą, o į suknelių parduotuves jau seniai neinu. Dabar tai visiškai kitoks jausmas, nes tokia turtinga esu, kad man nieko nereikia. Kartais smalsu šiek tiek pasižvalgyt, pažiūrėt, ką naujo žmonės prigalvojo, sukūrė, bet sprendimą pirkti priimu vis rečiau ir rečiau.
Todėl dabar, jei prekybos centre reikia ko nors palaukti, vietoj lakstymo nuo vitrinos prie vitrinos, dažniausiai prisėdu išgerti cappuccino kavos. Ir akimis stebiu, kaip atsargiai barista plaka pieno putą.
Ir noriu pasveikinti save, nes įgavau laisvę. Laisvę nuo lentynų, vitrinų ir pirkinių.
Joks laikrodis nesuteiks vertės žmogui. Joks titulas nesuteiks jam statuso.
Ir keista, bet tik dabar jaučiuosi labai patogiai, kai mane kviečia MADAM. Juk koks skirtumas, kaip šaukia. Jei šaukia - tai atsiliepsiu. Jei rodo pagarbą - atsakysiu tuo pačiu. Madam, ponia, Sonata ar........ - visiškai tas pats 🌼

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!