Suvokimai

01/12/2020

Labas rytas, Antradieni,vakar diskutavau su savo dukra apie tai, kad jau nebegaliu neberašyti. Galvoj tiek minčių, abejonių, suvokimų, "tiesų", atradimų, kad jei nerašau - pasiklystu. Rašymas padeda susitelkti ir pamatyti, stebėti minčių eigą....Paskutiniu metu vis dažniau aptinku save ieškojime. Ieškau savo tiesos, savų ribų, savo supratimo ir tikslų. Vis mąstau, tyrinėju ir bandau atrasti savo "aukso grynuolį", tikrą suvokimą: "O kaip noriu, kad būtų?".Vidiniuose konfliktuose visada yra bent dvi pusės. Kiekviena jų turi aiškią argumentaciją ir naudą, o aš bandau atrasti harmoniją tarp ambicingų tikslų ir vertybinių prioritetų.Vis dažniau pastebiu, kad gaudau permainų vėją. Pagavusi bangą, piešiu ryškią ir drąsią ateities viziją, o apimta įkvėpimo ir azarto tik po kurio laiko pastebiu, kaip dienos tirpsta tarsi vaniliniai ledai saulėje, kas vakarą palikdami gardų, saldų poskonį burnoje.Tada sugrįžta kitas mano AŠ. Tas, kuris jau patyręs ir žino. Jis primena man, kad laikas lekia greitai. Nukreipia dėmesį į mano vyresniuosius vaikus. Imu suvokti, kad tik vienos akimirkos prireikė, kol užaugo mano dukra ir sūnus. Pamenu, su Juste dar turėjau daugiau laiko, o Mantas gimė tuo periodu, kai aš ėmiau suktis didelių norų ir užmojų rate. 14 valandų darbo diena buvo standartas, dažnai ji užtrukdavo dar ilgiau, nes kas gi svarbiau už darbą? Tada tikrai nežinojau.Keli verslai, atsakomybės, beprotiškas lėkimas... Ar buvo verta? Buvo įdomu, vertinga, bet jau nebenorėčiau to kartot. Jei man pačiai reikėjo įrodymų, kad galiu, sugebu - tai juos gavau. Dirbau daug, gyvenau gerai, buvo įdomu, patirties įgavau gausiai, didelių turtų nesusikroviau. Ir tai, tikriausiai, viskas iš to laikotarpio.Po to sekė gyvenimas Tailande. Buvo neįtikėtinas laikas, leidęs tyrinėti pasaulį ir save. Išmokau dirbti mažiau, bet ypatingai gerai fokusuotis. Atradau, kad gebu persijungti per akimirką - iš visiško atsipalaidavimo į šimtaprocentinę koncentraciją. Koncentracijos įgūdis buvo didžiulis proveržis - dirbau neilgai, bet padarydavau daug. Atsirado laisvo laiko, kurį... užpildžiau kelionėm. Keliavom tiek, kad grįžus iš kelionės net nebūdavo laiko normaliai peržiūrėti nuotraukų. Nukopijuoji jas į hardą, sukuri naują aplanką ir pirmyn vėl, į patirtis ir nuotykius. Keliavimas, kaip ir bet kas šiame pasaulyje, irgi gali tapti greito vartojimo preke.Kai tarp kelionių ėmė rastis tarpai - užpildžiau juos mokymais ir seminarais, kontaktų vakarais...Emmos gimimas apvertė viską. Laiko erdvė susitraukė, o tuose mažyčiuose laisvalaikio tarpeliuose norėjosi patirti kuo daugiau. Su šypsena prisimenu tą jaudulį, kada užmigus dukrytei, net panika ištikdavo bandant apsispręsti, kam dabar paskirti tą laisvą valandą - padirbti? Paskaityti? Pažiūrėti filmą? Seminarą? Audioknygą? O gal tiesiog pamiegoti? Norėjosi visko. Korona sustabdė. Atsivėrė erdvė naujai realybei. Daugiau laiko, nes nebeliko, kur bėgti. Sau. Šeimai. Momentui. Patyrimui. Savirefleksijai. Tai dovana! - ne vienas mūsų sau pasakėm pavasarį.TAIP! Kai dovanojame laiką sau - tai DOVANA. Ar gebame ją priimti?Erdvė - tai žodis, kuriame tiek daug laisvės, gaivumo, tyrumo. Ar mokame tame būti?Ar pastebėjote, kaip erdvės linkusios greitai užsipildyti? Na, tarkime, namie kokia nauja tuščia spintelė? Arba naujas erdvesnis, didesnis namas? Mes, žmonės, linkę užpildyti erdves, tarsi, erdvė savaime būtų kažkas blogo. Kodėl? Gal erdvėje mes jaučiamės nesaugūs?Dabar erdves pripildau rašymu. Dažniausiai rašau sau, o kartais savo trumpais rašiniais pasidalinu su Jumis. Rašymas padeda rasti atsakymus. Pamatyti kitus 500 atspalvių tarp juoda ir balta. Ir toliau ieškau balanso. Pastebiu, kad nebeliko arba-arba. Didžiulė erdvė su 1001 galimybe... Mokausi joje būti.

Nori pasidalinti savo mintimis?
Parašyk man! sonata.ce@gmail.com 

© 2020  Sonata Aaltonen. All rights reserved.
Powered by Webnode
Create your website for free!