šiek tiek keista uždėti ryto puslapių žymą, kai puslapius ėmiau rašyti labiau vakarop :) Tiesa, rašau juos ir iš ryto, bet kelinta diena jaučiu, kad į juos sukeliauja kritikos, skundimosi ir negatyvių minčių. Galime neigti ir jų nematyti, stipriai pūsti savo rožinį pozityvumo burbulą ir saugiai sėdėti jame. Juk žinote, kokie tie muilo burbulai? Jie...
šią savaitę beveik nerašiau. Giliai panirau į žinių kaupimo ir jų prisimatavimo procesą, kuris atėmė beveik visą laisvą laiką ir jėgas. Pamenu seniau, dalyvaudama mokymuose, kai kurias nesuvoktas ar nepajaustas sritis palikdavau. Kažkada vėliau prie to sugrįšiu,- galvodavau sau. Gyvenimo tėkmė, kaip upė, srauniai teka ir nebūtinai mūsų pažinimo...
pabudau šiandien su mintimi, kad laikas skirti daugiau dėmesio savo kūnui ir ryšiui su juo, todėl iškart lovoje patogiai įsitaisiau ant nugaros ir ėmiau savo dėmesį perkėlinėti į skirtingas kūno vietas. Tai sena meditacijos praktika.
pabudau ir pagalvojau, kad labai mėgstu ritualus. Tie ramūs rytai, kuomet geriu kavos puodelį lovoje, svajoju, užsirašinėju svajones - tai brangiausios akimirkos, kurias sau dovanoju. Kartais tai trunka neilgai - 10-15 minučių, bet labiausiai man patinka tie ramūs ir ilgi rytai.
šiandien pabudau su žodžiu dėkingumas. Prieš tai kelias naktis sapnavau vien košmarus, tai Jūs patys suprantate, koks džiaugsmas yra atsibusti šiltai apkabintai dėkingumo šypsena.
Šiandien vėl grįžtu prie jausmų. Vis užduodu sau klausimus, kodėl jų vengiu? Kodėl vos tik pajautusi pyktį, nerimą, liūdesį ar gėdą, noriu persijungti ir nukreipti savo dėmesį kitur? Na, su liūdesiu šiek tiek paprasčiau. Gal labiau aš prie jo pripratusi, tai būna su pasimėgavimu leidžiu jam mane užkloti, kaip pagalve ir išsisklaidyt, kada jis...
Šiandien pasidariau pauzę. Atsikėlusi ryte supratau, akd nenoriu nieko labai veikti, tiesiog daugiau laiko praleisti su savo mažyle ir skirti laiko sau. Ramiam pabuvimui.
Besimaudant duše kilo mintis: "Meilė - toks keistas dalykas. Vos tik pagalvojam, kad apie ją kažką žinom, paaiškėja, kad nežinom".
šiandien, kaip niekad anksčiau, norisi būti atvira sau.
Kažkuriuo metu pagavau save, kad jaučiuosi pavargusi. Gal tas bendras pasaulio įvykių fonas, kaip užmirštas įjungtas dulkių siurblys, ūžia ir tyliai nusiurbia mano energiją. Vis dažniau jaučiu norą prisėsti ir ištirpti sofos apvalumuose, nugramzdindama savo protą į atverstos knygos eilutes.
Kaip jaustis ramiau šiuo neramiu karantino laikotarpiu?
Šiandien rytas prasidėjo liūdnai. O ir naktį prastai miegojau. Viduje jaukiai įsikūręs liūdesys spaudžia krūtinę. Man liūdna, nes tenka atsisveikint. Daugiau nei 15 metų mūsų namuose dirbusi tvarkytoja, geriausia Emmos draugė, rytoj pas mus jau neateis.
Dabar vis perskaitau, kad ši situacija tarsi signalas, pažadinimas mums, kad Visata mus perspėja...
O žinot, ką aš manau? Manau, kad taip galvodami mes ir vėl susireikšminam. Kaip galvojom, kad mes galim apsaugoti žemę, kūrėme projektus, kaip sustabdyti globalinį atšilimą... o žiūrėkit, kas gavosi. Mažas virusiukas sustabdė gamyklas, lėktuvus,...
Labas rytas, Ryto puslapiai,ką tik perskaičiau Birutė Velykienė Fb įrašą. Norėjau iškart su Jumis pasidalinti, bet matau, kad Birutės privatumo nustatymai neleidžia dalintis jos įrašais. Taigi, išsiunčiau jai žinutę prašydama leidimo ir, tikiuosi, gausiu atsakymą iki tol, ko pabaigsiu šį įrašą. Kartais paprastus dalykus, kuriuos ir patys suvokiame,...
jau vakar, prieš užmigdama, norėjau sėsti ir rašyti ryto puslapius. Bet pamaniau, kad miegas šio sudėtingo laikotarpio laikais yra geriausia dovana, kurią galime sau dovanoti. Todėl paleidau įkyrias mintis ir leidau sau ilsėtis.
Daug prieštaraujančių minčių girdžiu apie komforto zoną. Ir nesvarbu, kad jos atrodo prieštaraujančios, galiu sutikti su beveik visomis :)
prisipažinsiu, prieš keletą metų, jei būčiau skaičiusi tokį įrašą, būčiau su atsargumu pakraipiusi galvą :) O štai dabar pati tokį rašau. Tam ir duotas mums gebėjimas prisiminti, kad galėtume pastebėti pokytį. O pokytis vyksta tada, kai mes savo mąstymo ar elgesio įprotį pakeičiame kažkuo kitu. Mūsų "realybė" yra pasikartojančių įpročių rinkinys.
Šiandien susimąsčiau apie laiką ir apie mus, tiek daug norinčius ir nespėjančius. Atvirai sakant, kad negalvojau, kad kažko nespėju ar neturiu laiko, kol neprisiminiau, kad jau seniai parašiau ryto puslapius į grupę. O žinau, kad yra žmonių, kurie jų laukia... Koks geras jausmas tai žinoti ❤️❤️❤️
Žinot, jau daug metų kasmet atversdavau savo naujo dienoraščio paskutinį lapą ir užsirašydavau savo norus. Metų gale, kai mano dienoraštis lapas po lapo užsipildydavo ir galų gale pasiekdavau tą lapą su norais, aptikdavau, kad bent 70% jų yra išsipildę. Kai tokie dalykai vyksta, imi tikėti kažkokia magija. Ir, gal kvaila, bet imi dėti kažkokius...
jau kurį laiką galvoju, kad laikas parašyt Ryto puslapius Jums. Vis tik šventinis laikotarpis, susirinkusi šeima buvo tai, kam skyriau daugiausia savo dėmesio, o ankstyvą Ryto puslapių rašymą pakeitė ilgi rytinės kavos gėrimo ritualai su mano vyresnėle.
šiandien noriu pasidalinti savo šios dienos patirtimi.
vis stebiuosi, kaip iki tol be ryto puslapių rašymo gyvenau, nes dabar jie tapo viena iš svarbiausių mano gyvenimo dalių. Šiandien ir vėl įsitikinau, kokie jie svarbūs. Bet apie viską nuo pradžių.
Pamenu seniau ieškojau atsakymų, kaip valdyti savivertę. Kaip jaustis vertingesne tada, kai tokia nesijaučiau. Kaip gebėti pasikelti ją šiek tiek aukščiau, kai, rodos, gyvenimiškos situacijos trypia ją su žemėmis.
šiandien rytas prasidėjo tuščiai. Beveik 9 valandas praleidau ieškodama būdų, kaip prisijungti prie Chopra meditacijų. Ir atrodo, ko čia taip pušinti? Tikriausiai, jei būtų tik mano pačios reikmėms, seniai būčiau apleidusi tą reikalą,bet dabar jaučiau atsakomybę prieš visą grupę, tad pastangos buvo didesnės.
ir dar kartą apie sprendimus ir pasirinkimus :)
šiandien noriu pasidalinti kita istorija, kuri jau vakar man išplaukė bemaudant Emmą. Prieš keletą metų dalyvavau Marlyn Atkinson mokymuose ir turėjau koučingo sesiją su viena iš dalyvių. Pradžioj mes atlikinėjome pratimą, kurio tikslas buvo pasiimti dovaną iš savo vaikystės, tiesiog leisti sau nukeliauti į bet kokį vaikystės prisiminimą, kuris tuo...
Dar ir dar kartą įsitikinu, kaip Ryto puslapių rašymas išlaisvina nuo nereikalingų minčių ir padeda įsisiautėjusiam protui nurimti. Šiandien surašiau ir pajutau didžiulį palengvėjimą, o mano galvoje atsiverė galybė erdvės naujiems dalykams. Kas žino, jei nebūčiau "iškračiusi" galvos, gal dar ir dabar sukčiau sau smegenis mintimis, o tai gal negerai...
